smailarūris

×smailarū̃ris, -ė (hibr.) adj., smob. (2) vlg. 1. kieno smailus, nuvirbęs užpakalis (ppr. apie gyvulį): Kiaulės tokios smailarū̃rės, niekam nevertos, nesipeni Ėr. Šita smailarū̃rė vėl avižose! Alk. | keik.: Eik tu, smailarūre! Ss. 2. kas su smailiu galu: Mano vonelė smailarū̃rė – įstatai lentą, ir smukinėja Slm.